Ar visada taip skauda? Visada taip skauda kai pyksti?

Daugiau nieko. Kad pranyktų viskas, visa realybė, visas skausmas.

Prisiminimai šildo iš vidaus, bet kartu ir drąsko.

Kodėl tai kas šilta po truputį atšąla?

Nutrūksta. Nebelieka.

Kas geriau kurtinanti tyla ar didžiulis triukšmas?

Greičiau baigtųsi ta sumauta žiema.

Prozaco Karta.

Skaitau "Prozaco kartą". Galiu pripažinti, kad ji kažkaip mano pasąmonę veikia. Taip ganėtinai keistai. Ta visa depresūcha rašoma knygoje atrodo tarsi kartais į mane persismelkia. Žinoma ne tiek baisiai. Ir šiaip, pirmas 100 puslapių atrodė, amh, tokie ką aš žinau, bet poto kažkaip pradėjo veikti.. Negaliu pasakyti, kad skaitosi labai lengvai, bet įmanoma skaityt.
Ir šiaip, nežiūrint, kad ji mane veikia, manau visai verta paskaityti ją, kad suvoktum kas yra depresija. Pastebėjau, kad šį žodį vartojam baisiai dažnai, labai neapibrėžtai ir šiaip, tik todėl, kad pašnekėt. Ta prasme neretai, kai nors kiek sunku pasidaro, jau lemenam "vsio, depresija man..", "grynai, man žieminė depresija". Bet niekada nesigilinam, kad tai ne depresija, kad depresija tai žymiai baisiau, tai liga, kuri neužeina porai dienų ar savaitei.. Ech.. Esmė ta, kad pradėjau rinkti žodžius kalbėdama.
Beje, tai dar viena iš tų knygų, kurias turiu skaityti tyloje.
Štai jums ir pristačiau Elizabeth Wurtzel darbą "Prozaco karta".

Nuoširdžiai. ;]

Mano dideli norai.

Kokios keistos šios dienos. Net labai. Išvis, kaip kosmose jaučiuosi. Pradedant tuo, kad nieko nespėju (turiu omeny mokslus), baigiant tuo, kad turbūt mano gyvenimo tikslas - išsimiegoti dar tikrai negreitai išsipildys. Bet nebesigilinu į šitai.
Tik vienas dalykas labai jau nepatinka, vis tamsesnės spalvos dabar galvoj. Ir dar blogiau, ta sumauta žiema, nors iš tiesų jos net padoria žiema negalima pavadinti.. Gėdytųsi ji.. Susimąstė amžinu lapkričiu pabūt. Išpuikus šlykštukė. Ir šiaip, nemėgstu aš to šalčio. Nepernešu. Duokit man saulės. Dabar išvis susibiesinau.. ;D
Bet tikiuos, kad mane išgelbės ant nosies beveik kabančios šv. Kalėdos. Kol kas, nelaukių jų. Va priešingai atostogų, tai kaip vandens gurkšnio..
Bet ką aš čia.. Nesigailiu savęs. Visiems čia stogas važiuoja.
P.S. Na gerai, ne vasaros, bent jau tada normalios žiemos.
with my ghosts. Duoninė. ;]

Saulėtas šaligatvis.

Saulė. Nedažnai ji pasirodo šiomis dienomis mano akiratyje. Šiandien ją pamačiau, kad ir tik besiritinėjančią ant purvino šaligatvio, bet pamačiau. Ji, kaip nebūtų keista skleidė šviesą ir šilumą.

"Ne taip jau viskas beviltiška" - pagalvojusi nusišypsojai sau, šaligatviui. Apsisukau ir nuėjau visai į kitą pusę, negu buvau susiplanavusi..

Buvo gera.